Žemiau pateikiamos ištraukos iš Mozės ir Abraomo knygų, sudarančių Brangiojo Perlo knygą.
Ištrauka iš Mozės Knygos, 1 skyrius:
1 Dievo žodžiai, kuriuos jis kalbėjo Mozei tuo metu, kai Mozė buvo pagautas aukštyn į nepaprastai aukštą kalną,
2 ir jis matė Dievą veidas į veidą, ir kalbėjo su juo, ir ant Mozės buvo Dievo šlovė; todėl Mozė galėjo ištverti jo akivaizdą.
3 Ir Dievas kalbėjo Mozei, sakydamas: Štai aš esu Viešpats Dievas Visagalis ir mano vardas – Begalinis; nes aš esu be dienų pradžios ir metų pabaigos; ir argi tai ne begalybė?
4 Ir štai, tu esi mano sūnus; todėl pažvelk, ir aš parodysiu tau savo rankų dirbinius; bet ne visus, nes nėra galo mano darbams, taip pat ir mano žodžiams, nes jie niekada nesibaigia.
5 Todėl nė vienas žmogus negali pamatyti visų mano darbų, nepamatęs visos mano šlovės; ir nė vienas žmogus negali pamatyti visos mano šlovės ir po to pasilikti kūne žemėje.
6 Ir aš turiu darbą tau, Moze, mano sūnau; ir tu esi pagal mano Viengimio panašumą; ir mano Viengimis yra ir bus Gelbėtojas, nes jis pilnas malonės ir tiesos; bet nėra kito Dievo, išskyrus mane, ir visi dalykai yra priešais mane, nes aš visus juos pažįstu.
7 Ir dabar, štai, Moze, mano sūnau, aš tau parodau šitą vieną dalyką, nes tu esi pasaulyje, ir dabar aš parodau jį tau.
8 Ir buvo taip, kad Mozė pažvelgė ir pamatė pasaulį, kuriame jis buvo sukurtas; ir Mozė pamatė pasaulį ir nuošaliausias jo vietas, ir visus žmonių vaikus, kurie yra ir kurie buvo sukurti; tuo jis didžiai žavėjosi ir stebėjosi.
9 Ir Dievo akivaizda pasitraukė nuo Mozės, tad jo šlovės nebebuvo ant Mozės; ir Mozė buvo paliktas pats sau. Ir kai buvo paliktas pats sau, jis parkrito ant žemės.
10 Ir buvo taip, kad praėjo daugelis valandų iki Mozė vėl atgavo savo prigimtinę stiprybę kaip žmogus; ir jis tarė sau: Dabar, dėl to aš žinau, kad žmogus yra niekas, ko aš niekada nemaniau.
11 Bet dabar mano paties akys matė Dievą; tačiau ne mano prigimtinės, bet mano dvasinės akys, nes mano prigimtinės akys nebūtų galėjusios pamatyti; nes aš būčiau turėjęs išdžiūti ir mirti jo akivaizdoje; bet ant manęs buvo jo šlovė; ir aš mačiau jo veidą, nes buvau atmainytas priešais jį.
12 Ir buvo taip, kad Mozei pasakius šiuos žodžius, štai atėjo Šėtonas, gundydamas jį, sakydamas: Moze, žmogaus sūnau, garbink mane.
13 Ir buvo taip, kad Mozė pažvelgė į Šėtoną ir tarė: Kas tu? Nes štai, aš esu Dievo sūnus, pagal jo Viengimio panašumą; o kur tavo šlovė, kad turėčiau tave garbinti?
14 Nes štai, aš negalėjau pažvelgti į Dievą, kol ant manęs nebuvo jo šlovės ir nebuvau atmainytas priešais jį. Bet į tave aš galiu žiūrėti kaip prigimtinis žmogus. Argi ne taip, iš tiesų?
15 Tebus palaimintas mano Dievo vardas, nes jo Dvasia ne visiškai pasitraukė nuo manęs, arba kitaip, kur tavo šlovė, nes man ji yra tamsa? Ir aš galiu įžvelgti skirtumą tarp tavęs ir Dievo; nes Dievas pasakė man: Dievą garbink, nes tik jam tarnausi.
16 Eik šalin, Šėtone; neapgaudinėk manęs; nes Dievas pasakė man: Tu esi pagal mano Viengimio panašumą.
17 Ir taip pat jis davė man įsakymus, kai pašaukė mane iš degančio krūmo, sakydamas: Šaukis Dievo mano Viengimio vardu ir garbink mane.
18 Ir dar Mozė tarė: Aš nesiliausiu šauktis Dievo, man dar reikia pasiteirauti jo kitų dalykų: nes ant manęs buvo jo šlovė, todėl aš galiu įžvelgti skirtumą tarp jo ir tavęs. Eik šalin, Šėtone.
19 Ir dabar, Mozei ištarus šiuos žodžius, Šėtonas sušuko garsiu balsu ir rėkė žemėje, ir įsakė, sakydamas: Aš esu Viengimis, mane garbink.
20 Ir buvo taip, kad Mozė pradėjo nepaprastai bijoti; ir pradėjęs bijoti, jis išvydo pragaro kartėlį. Tačiau, šaukdamasis Dievo, jis įgavo stiprybės ir įsakė, sakydamas: Eik šalin nuo manęs, Šėtone, nes aš garbinsiu tik šį vienintelį Dievą, kuris yra šlovės Dievas.
21 Ir dabar Šėtonas pradėjo tirtėti, ir žemė sudrebėjo; ir Mozė įgavo stiprybės ir šaukėsi Dievo, sakydamas: Viengimio vardu, eik šalin, Šėtone.
22 Ir buvo taip, kad Šėtonas šaukė garsiu balsu, verkdamas ir aimanuodamas, ir grieždamas dantimis; ir jis pasišalino iš ten, būtent iš Mozės akivaizdos, tad šis jo nebematė.
23 Ir dabar apie tai Mozė paliudijo; bet dėl nelabumo tai nežinoma tarp žmonių vaikų.
24 Ir buvo taip, jog kada Šėtonas pasišalino iš Mozės akivaizdos, Mozė pakėlė savo akis į dangų, būdamas pripildytas Šventosios Dvasios, liudijančios apie Tėvą ir Sūnų;
25 ir šaukdamasis Dievo vardo, jis vėl išvydo jo šlovę, nes ji buvo ant jo; ir jis išgirdo balsą, sakantį: Palaimintas tu, Moze, nes aš, Visagalis, išrinkau tave, ir tu būsi padarytas stipresnis už daugybę vandenų; nes jie paklus tavo įsakymui, tarsi tu būtum Dievas.
26 Ir štai, aš esu su tavimi, net iki tavo dienų pabaigos; nes tu išvaduosi mano liaudį iš vergijos, būtent Izraelį, mano išrinktąją liaudį.
27 Ir buvo taip, kad balsui dar tebekalbant, Mozė pažvelgė ir pamatė žemę, taip, netgi ją visą; ir nebuvo nė jos dalelės, kurios jis nepamatė, įžvelgdamas ją Dievo Dvasia.
28 Ir jis taip pat pamatė jos gyventojus, ir nebuvo nė vienos sielos, kurios jis nepamatė; ir jis juos įžvelgė Dievo Dvasia; ir jų buvo gausybė, netgi nesuskaičiuojama kaip pajūrio smiltys.
29 Ir jis pamatė daug žemių; ir kiekviena žemė buvo pavadinta žeme, ir ant jos veido buvo gyventojai.
30 Ir buvo taip, kad Mozė šaukėsi Dievo, sakydamas: Meldžiu, pasakyk man, kodėl šitie dalykai yra tokie, ir kuo tu juos sutvėrei.
31 Ir štai, ant Mozės buvo Viešpaties šlovė, taigi Mozė stovėjo Dievo akivaizdoje ir kalbėjo su juo veidas į veidą. Ir Viešpats Dievas tarė Mozei: Savo paties tikslui aš sutvėriau šiuos dalykus. Čia išmintis, ir jis pasilieka manyje.
32 Ir aš juos sukūriau savo galios žodžiu, kuris yra mano Viengimis Sūnus, pilnas malonės ir tiesos.
33 Ir aš sukūriau begalę pasaulių; ir juos taip pat sukūriau savo paties tikslui; ir aš juos sukūriau Sūnumi, kuris yra mano Viengimis.
34 Ir pirmąjį žmogų iš visų žmonių aš pavadinau Adomu, kas yra daugybė.
35 Bet tau aš pasakoju tik apie šią žemę ir jos gyventojus. Nes štai yra daug pasaulių, kurie praėjo mano galios žodžiu. Ir yra daug, kurie dabar egzistuoja, ir žmogui jie yra nesuskaičiuojami; bet man viskas suskaičiuota, nes jie yra mano ir aš juos pažįstu.
36 Ir buvo taip, kad Mozė kalbėjo Viešpačiui, sakydamas: Būk gailestingas savo tarnui, o Dieve, ir papasakok man apie šią žemę ir jos gyventojus, ir taip pat apie dangus, ir tada tavo tarnas bus patenkintas.
37 Ir Viešpats Dievas kalbėjo Mozei, sakydamas: Dangūs – jų yra daug, ir žmogui jie nesuskaičiuojami; bet man jie suskaičiuoti, nes jie yra mano.
38 Ir kaip praeis viena žemė ir jos dangūs, lygiai taip ateis kita; ir nėra galo mano darbams, nei mano žodžiams.
39 Nes štai, tai yra mano darbas ir mano šlovė – įgyvendinti žmogaus nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą.
40 Ir dabar, Moze, mano sūnau, aš tau kalbėsiu apie šią žemę, ant kurios tu stovi; ir tu užrašysi tai, ką aš kalbėsiu.
41 Ir tą dieną, kai žmonių vaikai laikys mano žodžius už nieką ir daugelį jų išims iš knygos, kurią tu parašysi, štai, aš pakelsiu kitą tokį kaip tu; ir jie vėl bus žinomi tarp žmonių vaikų – tarp visų tų, kurie tikės.
42 (Šie žodžiai buvo pasakyti Mozei ant kalno, kurio pavadinimas bus nežinomas žmonių vaikams. Ir dabar jie pasakyti tau. Nerodyk jų niekam kitam, kaip tik tiems, kurie tiki. Būtent taip. Amen.)
Ištrauka iš Abromo knygos, 1 skyrius:
IŠ PAPIRUSO IŠVERSTA DŽOZEFO SMITO
Tai yra vertimas kai kurių senovinių metraščių, papuolusių į mūsų rankas iš Egipto katakombų. Tai yra Abraomo raštai, parašyti jo paties ranka ant papiruso, jam būnant Egipte, vadinami Abraomo Knyga. (History of the Church, 2:235–236, 348–351.)
1 CHALDĖJŲ žemėje, savo tėvų namuose, aš, Abraomas, mačiau, kad man reikia susirasti kitą gyvenamąją vietą;
2 ir suvokdamas, kad man yra didesnė laimė, ramybė bei atilsis, aš siekiau tėvų palaiminimų ir teisės, kurion turėčiau būti įšventintas, kad teikčiau juos; pats būdamas teisumo sekėjas, taip pat trokšdamas būti tokiu, kuris turėtų didį pažinimą, ir būti didesniu teisumo sekėju, ir turėti didesnį pažinimą, ir būti daugelio tautų tėvu, ramybės kunigaikščiu, ir trokšdamas gauti nurodymus bei laikytis Dievo įsakymų, aš tapau teisėtu paveldėtoju, aukštuoju kunigu, turinčiu tėvams priklausančią teisę.
3 Ji buvo perduota man tėvų; ji perėjo man iš tėvų, nuo laiko pradžios, taip, net nuo pradžios, arba nuo tada, kai dar nebuvo įkurta žemė, iki pat dabartinio laiko, būtent pirmagimio teisė, arba pirmojo žmogaus, kuris yra Adomas, arba pirmojo tėvo, per tėvus man.
4 Aš siekiau savo paskyrimo į Kunigystę pagal Dievo paskyrimą tėvams, susijusį su sėkla.
5 Mano tėvai, nusigręžę nuo savo teisumo ir nuo šventų įsakymų, kuriuos Viešpats jų Dievas buvo davęs jiems, į pagonių dievų garbinimą, visiškai atsisakė įsiklausyti į mano balsą;
6 nes jų širdys buvo nukreiptos daryti pikta ir buvo visiškai atgręžtos į Elkenos dievą ir Libnos dievą, ir Mahmakros dievą, ir Korašės dievą, ir Faraono, Egipto karaliaus, dievą;
7 todėl jie atgręžė savo širdis į pagonišką aukojimą, atnašaudami savo vaikus tiems nebyliems stabams, ir neįsiklausė į mano balsą, bet stengėsi atimti mano gyvybę Elkenos kunigo ranka. Elkenos kunigas taip pat buvo ir Faraono kunigas.
8 Dabar, tuo metu Faraono, Egipto karaliaus, kunigo paprotys buvo ant Chaldėjos žemėje pastatyto aukuro aukoti vyrus, moteris ir vaikus, kaip atnašą tiems svetimiems dievams.
9 Ir buvo taip, kad kunigas atnašaudavo atnašą Faraono dievui ir taip pat Šagrielio dievui, būtent kaip įprasta egiptiečiams. Dabar, Šagrielio dievas – tai saulė.
10 Būtent vaiką, kaip padėkos auką, Faraono kunigas atnašaudavo ant aukuro, stovinčio prie kalvos, vadinamos Potifaro kalva, Olišemo lygumos pradžioje.
11 Dabar, kartą šis kunigas ant šito aukuro atnašavo tris mergeles, kurios buvo dukterys Onitaho, vieno iš karališkųjų palikuonių, tiesioginio iš Chamo strėnų. Šios mergelės buvo paaukotos dėl savo doros; jos nesilenktų, kad garbintų medžio ar akmens dievus, todėl buvo nužudytos ant šito aukuro, ir tai buvo padaryta kaip įprasta egiptiečiams.
12 Ir buvo taip, kad kunigai panaudojo smurtą prieš mane, idant ir mane nužudytų, kaip jie nužudė tas mergeles ant šito aukuro; ir kad turėtumėte supratimą apie šį aukurą, norėčiau jums nurodyti į paveikslą šio metraščio pradžioje.
13 Jis buvo padarytas lovos, kokios buvo pas chaldėjus, pavidalo ir stovėjo priešais Elkenos, Libnos, Mahmakros, Korašės dievus ir taip pat dievą, panašų į tą Faraono, Egipto karaliaus, dievą.
14 Kad turėtumėte supratimą apie šiuos dievus, pateikiau jums jų pavidalą pradžioje esančiuose piešiniuose; chaldėjai tokius piešinius vadina rahlenos, kas reiškia hieroglifai.
15 Ir kai jie pakėlė savo ranką prieš mane, kad mane atnašautų ir atimtų mano gyvybę, štai aš pakėliau savo balsą į Viešpatį savo Dievą, ir Viešpats įsiklausė ir išgirdo, ir pripildė mane Visagalio regėjimo, ir jo akivaizdos angelas atsistojo šalia manęs ir akimirksniu atrišo mano pančius;
16 ir toks buvo jo balsas man: Abraomai, Abraomai, štai, mano vardas yra Jehova, ir aš išgirdau tave ir atėjau tavęs išvaduoti, ir išvesti tavęs iš tavo tėvo namų ir nuo visų tavo artimųjų į svetimą šalį, kurios tu nepažįsti;
17 ir tai todėl, kad jie nugręžė savo širdis nuo manęs, kad garbintų Elkenos dievą ir Libnos dievą, ir Mahmakros dievą, ir Korašės dievą, ir Faraono, Egipto karaliaus, dievą; todėl aš nusileidau, kad aplankyčiau juos ir sunaikinčiau tą, kuris pakėlė savo ranką prieš tave, Abraomai, mano sūnau, kad atimtų tavo gyvybę.
18 Štai, aš vesiu tave savo ranka ir paimsiu tave, kad uždėčiau ant tavęs savo vardą, būtent tavo tėvo kunigystę, ir ant tavęs bus mano galia.
19 Kaip tai buvo su Nojum, taip tai bus su tavimi; bet per tavo tarnystę mano vardas bus žinomas žemėje per amžius, nes aš esu tavo Dievas.
20 Štai, Potifaro kalva buvo Chaldėjos Ūro žemėje. Ir Dievas sudaužė Elkenos ir tos žemės dievų aukurą ir visiškai juos sunaikino, ir ištiko kunigą, tad šis mirė; ir buvo didis gedulas Chaldėjoje ir taip pat Faraono rūmuose; Faraonas reiškia karalius pagal karališką kraują.
21 Dabar, šis Egipto karalius buvo palikuonis iš Chamo strėnų ir pagal kilmę kanaanitų kraujo.
22 Iš šios linijos kilo visi egiptiečiai, ir taip šioje žemėje buvo išsaugotas kanaanitų kraujas.
23 Egipto žemę pirma atrado moteris, kuri buvo Chamo duktė ir duktė Egiptės, kas chaldėjų kalba reiškia Egiptą – tai kas uždrausta;
24 kai ši moteris atrado šią žemę, ji buvo užtvindyta. Po to ji apgyvendino joje savo sūnus; ir taip iš Chamo kilo ta rasė, per kurią prakeiksmas liko toje žemėje.
25 Dabar, pirmąją Egipto valdžią įsteigė Faraonas, vyriausias Egiptės, Chamo dukters, sūnus; ir ji buvo pagal Chamo valdžią, kuri buvo patriarchalinė.
26 Faraonas, būdamas teisus vyras, įsteigė savo karalystę ir teisė savo žmones išmintingai ir teisingai visas savo dienas, stropiai stengdamasis mėgdžioti tą tvarką, kurią nustatė tėvai pirmose kartose, pirmosios patriarchalinės valdžios dienomis – būtent Adomo valdžios ir taip pat Nojaus, jo tėvo, kuris jį palaimino žemės palaiminimais ir išminties palaiminimais, bet prakeikė jį kunigystės atžvilgiu.
27 Dabar, Faraonas buvo iš tos linijos, per kurią jis negalėjo turėti kunigystės teisės; tačiau faraonai noriai pareikšdavo turį tą teisę nuo Nojaus, per Chamą, todėl mano tėvas buvo nuklaidintas jų stabmeldystės;
28 bet aš pasistengsiu, toliau, pateikti chronologiją, einančią nuo manęs atgal iki sukūrimo pradžios, nes į mano rankas pateko metraščiai, kuriuos turiu iki šiol.
29 Dabar, po to, kai Elkenos kunigas buvo ištiktas taip, kad jis mirė, išsipildė tai, kas buvo man pasakyta apie Chaldėjos žemę, – kad bus badas žemėje.
30 Pagal tai, visoje Chaldėjos žemėje įsigalėjo badas, ir mano tėvas labai kentėjo nuo bado; ir jis atgailavo dėl to blogio, kurį buvo sumanęs prieš mane, – atimti man gyvybę.
31 Bet tėvų, būtent patriarchų, metraščius apie kunigystės teisę Viešpats, mano Dievas, išsaugojo mano paties rankose; todėl net iki šios dienos aš išsaugojau pažinimą apie sukūrimo pradžią ir taip pat apie planetas bei žvaigždes, kaip tai buvo atskleista tėvams, ir šiame metraštyje pasistengsiu aprašyti kai kuriuos iš šių dalykų savo ainijos, kuri ateis po manęs, labui.
Pranašas Abraomas