Dar vienas Jėzaus Kristaus testamentas
Lietuviškas Mormono knygos vertimas
Svarbiausia Jėzaus Kristaus Bažnyčios atkūrimo istorijoje yra tai, kad buvo rasta ir išleista Mormono knyga. Tai šventųjų raštų knyga, tolygi Biblijai. Būtent iš Mormono knygos kilo pravardė “mormonai”, kuria vadinami Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčios nariai bei pati Bažnyčia.
1827 rugsėjį dangaus pasiuntinys nuvedė Džozefą Smitą ant kalvos. Ten jis rado senoviniu būdu išgraviruotus užrašus ant metalo plokštelių, kurios buvo sudėtos į akmeninę dėžę. Su apreiškimo pagalba šis jaunuolis per keletą mėnesių užrašus išvertė. Tai kronika apie Dievo santykius su žmonėmis, kurie gyveno Amerikoje tarp 600m. iki Kr. ir 421m. po Kr.
Knygos pavadinimas kilęs iš pranašo Mormono vardo. Jis sutrumpino ankstesnių raštininkų užrašus ir prieš savo mirtį patikėjo juos sūnui Moroniui. Kai per paskutiniuosius karus ši tauta buvo galutinai sunaikinta, Moronis pridėjo prie gautųjų užrašų paties rašytą savo gyvenamojo laikotarpio įvykių kroniką. Tada tą šventą istoriją užkasė kalvoje. Ten ji pragulėjo 14 šimtmečių, kol buvo perduota Džozefui Smitui išversti.
Baigęs vertimą, Džozefas Smitas grąžino senovinį rankraštį Moroniui. Archeologiniai tyrinėjimai jau patvirtino, kai kuriose senovės kultūrose buvo rašoma ant metalo plokštelių. Pastaraisiais metais ir Viduriniuosiuose Rytuose akmeninėje dėžėje buvo rasta kitų plokštelių, kurios labai priminė Džozefo Smito aprašytąsias.
Mormono knyga arba jos ištraukos dabar išverstos daugiau negu į 90 kalbų. Jei susidomėjote, Jūs galite:
- Užsakyti popierinę knygos kopiją ir gauti ją visiškai nemokamai.
- Skaityti elektroniniame formate, nemokamai atsisiuntę šį PDF failą
Ištrauka iš Mormono knygos
Kristaus apsireiškimas Amerikos čiabuviams
Ištrauka iš Trečio Nefio 11 skyriaus, kuriame aprašoma, kaip Kristus pasirodo Amerikos kontinento gyventojams, ne už ilgo po jo nukryžiavimo ir prisikėlimo:
1 Ir dabar, buvo taip, kad aplink šventyklą, kuri buvo Dosniojoje žemėje, susirinko didelė minia Nefio žmonių; ir jie dalinosi vienas su kitu išgyvenimais ir nuostaba bei rodė vienas kitam įvykusias didžias ir nuostabias permainas.
2 Ir jie taip pat kalbėjo apie šitą Jėzų Kristų, apie kurio mirtį buvo duotas šis ženklas.
3 Ir buvo taip, kad taip besikalbėdami vienas su kitu, jie išgirdo balsą, tarsi jis sklistų iš dangaus; ir jie apsižvalgė, nes nesuprato balso, kurį išgirdo; ir tai nebuvo nei šiurkštus, nei garsus balsas; tačiau, net nepaisant to, jog tai buvo tylus balsas, jis taip persmelkė girdėjusius, kad nebuvo nė vienos jų kūno dalelės, kurios jis nebūtų sudrebinęs; taip, jis persmelkė juos iki pat sielos ir uždegė jų širdis.
4 Ir buvo taip, kad jie vėl išgirdo tą balsą ir jo nesuprato.
5 Ir dar trečią kartą jie išgirdo tą balsą ir atvėrė savo ausis, kad jį girdėtų; ir jų akys buvo nukreiptos jo garso link; ir jie neatsitraukdami žiūrėjo į dangų, iš kur sklido garsas.
6 Ir štai, trečiąjį kartą jie suprato balsą, kurį girdėjo; ir jis sakė jiems:
7 Stebėkite mano Mylimąjį Sūnų, kuriuo aš labai patenkintas, kuriame pašlovinau savo vardą – jo klausykite.
8 Ir buvo taip, kad supratę jie vėl pakėlė akis į dangų; ir štai, jie pamatė vyrą, besileidžiantį iš dangaus; jis vilkėjo baltu rūbu; ir jis nusileido ir atsistojo jų viduryje; ir visos minios akys buvo nukreiptos į jį, ir jie net nedrįso atverti savo burnos vienas kitam, ir nežinojo, ką tai reiškia, nes manė, kad tai angelas jiems pasirodė.
9 Ir buvo taip, kad jis ištiesė savo ranką ir kalbėjo žmonėms, sakydamas:
10 Štai, aš – Jėzus Kristus, apie kurio atėjimą į pasaulį liudijo pranašai.
11 Ir štai, aš esu pasaulio šviesa ir gyvybė; ir aš išgėriau iš tos karčios taurės, kurią Tėvas davė man, ir pašlovinau Tėvą, paimdamas ant savęs pasaulio nuodėmes, tuo iškęsdamas Tėvo valią visame kame nuo pradžios.
12 Ir buvo taip, kad Jėzui ištarus šituos žodžius, visa minia parpuolė ant žemės; nes jie prisiminė, kad jiems buvo pranašauta, jog Kristus jiems pasirodys po savo pakilimo į dangų.
13 Ir buvo taip, kad Viešpats kalbėjo jiems, sakydamas:
14 Kelkitės ir ateikite pas mane, kad įkištumėte rankas į mano šoną ir taip pat kad paliestumėte vinių žymes mano rankose ir mano kojose, kad žinotumėte, jog aš – Izraelio Dievas ir visos žemės Dievas ir buvau nužudytas už pasaulio nuodėmes.
15 Ir buvo taip, kad minia priėjo ir įkišo rankas į jo šoną, ir lietė vinių žymes jo rankose ir kojose; ir jie tai darė, prieidami po vieną, kol visi priėjo ir savo akimis pamatė, ir savo rankomis palietė, ir tikrai sužinojo ir paliudijo, kad tai tikrai jis, apie kurį pranašai rašė, jog ateisiąs.
16 Ir kada visi priėjo ir įsitikino, jie vienu balsu šaukė, sakydami:
17 Osana! Tebūna palaimintas aukščiausiojo Dievo vardas! Ir jie parpuolė žemėn prie Jėzaus kojų ir pagarbino jį.
18 Ir buvo taip, kad jis kreipėsi į Nefį (nes Nefis buvo minioje) ir įsakė jam prieiti.
19 Ir Nefis atsikėlė ir išėjo į priekį, ir nusilenkė prieš Viešpatį, ir pabučiavo jo kojas.
20 Ir Viešpats įsakė jam atsikelti. Ir jis atsikėlė ir stojo priešais jį.
21 Ir Viešpats tarė jam: Aš suteikiu tau galią krikštyti šiuos žmones, kai aš būsiu pakilęs į dangų.
22 Ir dar Viešpats pašaukė kitus ir sakė jiems tą patį; ir davė jiems galią krikštyti. Ir jis sakė jiems: Štai šitaip jūs krikštysite; ir nebus nesutarimų tarp jūsų.
23 Iš tiesų sakau jums, kad kiekvieną, dėl jūsų žodžių atgailaujantį už savo nuodėmes ir norintį pasikrikštyti mano vardu, jūs krikštysite taip: štai, jūs įžengsite ir atsistosite vandenyje, ir pakrikštysite juos mano vardu.